Lithuanian

Eilėraštis apie lietuviškojo identiteto paieškas

Lietuviai yra nuoširdūs, bet labai nekalbūs.
(Iš vieno vokiečių turisto kelionės įspūdžių)

kodėl jie geria gryną degtinę vidury vasaros
kodėl jie stūgauja karingas dainas, grūmoja ir ūkčioja
kodėl jie susimuša, o paskui verkia apsikabinę

nes nyku mums šitaip gyventi

kodėl jie valgo sumuštinius per pietų pertrauką
kodėl jie pusryčiaudami geria kavą ir žiūri į laikrodį
kodėl jie dabar rūko ant kažkokių pastolių, spjaudo žemyn
ir žvalgos į dangų

nes nyku mums šitaip gyventi

kodėl jie vis skubina vienas kitą ir nuolat vėluoja
kodėl jie sutinka vienas kitą ir tuoj pat išsiskiria
kodėl jiems nuolat nesiseka ir tik retkarčiais sekasi

nes nyku mums šitaip gyventi

kodėl jie keliasi vidury nakties ir kiša galvą į šaldytuvą
kodėl jie keliasi vidury nakties ir kiša galvą į kilpą
kodėl jie ryte nesikelia ir drybso lovose ištisą dieną

nes nyku mums šitaip gyventi

kodėl jie eina į bažnyčią sekmadieniais
kodėl jie eina pas savo moteris ketvirtadieniais
kodėl jie staiga sustoja ir stovi įsispyrę kaip nartūs galvijai

nes nyku mums šitaip gyventi

kodėl jie sako: atrodo, lyg viskas jau būtų nutikę kadaise
kodėl jie gūžčioja pečiais ir sako: ma jį velniai, kaip nors apsieisim
kodėl jie kraipo galvas ir sako: bet kažkas ne taip, aiškiai ne taip

nes nyku mums šitaip gyventi
nes nyku mums šitaip gyventi
nes nyku mums šitaip gyventi –

sako jie, tie lietuviai, ir tada jau
nutyla, nutyla

Latino lituano

geras vakaras, geri muzikantai:
gitaristas Roberto iš Čilės ir
smuikininkas Emilio iš Kubos

pasivėdėjo mane į šalį po
skaitymų (pirštas prie lūpų,
paslaptingi susimirkčiojimai)

aha, sako; būtent tai mes ir vadinam
poezija: Vallejo, Lorca, Neruda (galvoju –
oho, nieko sau, dar ir Neruda?..), aistra ir tikrumas

bet iš kur, dėl Dievo Meilės – čia,
Šiaurėje? prisipažink: turi juodo
kraujo – to, kuris dainuoja ir šoka

sakau: dėl Dievo Meilės – gėda man,
neturiu anei lašo

bet mano kraujas dainuoja ir šoka,
kai mano kūnas šlubčioja ir kosti

mano kūnas dainuoja ir šoka, vos
užuodęs kitą dainuojantį ir šokantį kraują

ir dar mano kraujas verkia: verkia ir verkia
ir verkia kasdien, įkalintas mano venose

- žinau, apie ką tu,- išsišiepia Roberto,
nušvinta Emilio

tai ką, latino lituano, dar bailokas esi,
bet jau išeini į vyrus – viskas puiku –

švelniai paliečia ranką ir šypsosi, ir čia, kažkur visai
šalimais, ir pasibaigia literatūra: ir visai nieko

nebelieka: dabar galėčiau prisiekti
Visais Šventaisiais, Mergele Marija ir
Jėzumi: visą gyvenimą laukiau būtent šitos
recenzijos, o ne jūsų

baltasubinių rašeivų
myzgimo.

Triumfatorius

kai visi švenčia pergalę, paprasčiausiai
nusisuku: negaliu žiūrėt,
kaip puikuojasi savo
laikinumu tie graudžiai juokingi
vienadieniai triumfatoriai
apsirėdę spalvingomis togomis
su aukso signetais ant pirštų
kilnoja rankas, žymi viens kito
kaktas dvigubu pergalės ženklu

o vienintelis iš tiesų galįs tarti,
jog gyventa ne veltui (kiek
desperatiškų žygdarbių, kiek šmaikščių
akibrokštų jo kolekcijoj!), yra tas,

kurio čia nėra. Nors, galvą dedu,
puikiai žino,
kas šiandien čia vyksta. Kur nežinos tas
pralaimėjęs maištininkas,
senstanti lapė. Vienas
su savo tyla tremtyje. Toli nuo tėvynės.

pašaipus ir liūdnas žinojimas:
neatimsi. Visa, kas jam beliko.
Tai, kas visąlaik skyrė
jį nuo minios.

ir dabar, šioje nugalėtojų žemėje
jam visa mano pagarba
ir mano pasigėrėjimas.

Playstation

dabar pasirink: arba liūdnos kelionės
į niekur, arba stočių neviltis. Dar lieka
akligatvių siaubas ir pigios tarpuvarčių
klastos. Esi čia priregistruotas

legalus imigrantas, patekęs j nupieštus spąstus.
Nuspaudęs klaidingą klavišą. Dabar
vien alsus ventiliatorių vėjas, tyla
ir pavojų nujuodintos nišos.

Dabar pasirink: ko gero, dar galima grįžti,
galima viską užbaigti, išjungti kaip radiją
seniai pralaimėtą žaidimą, gal ir pakaktų
tam ryžto, bet kažkur gretimam lygmeny

vis dar tebėra
vis dar tebėra
Arkadija

Mažasis Buda

visada taip:
nei iš šio nei iš to
jie ima rėkti

paskui lyg susitaiko su kažkuo

nutyla ir žiūri į skirtingus kampus
ilgai, kol vėl nei iš šio, nei iš to
kaip pradės

aš tada imu ir pasakau
kas ant seilės užėjo, bet garsiai:
rytoj bus debesuota
su pragiedruliais!

(jie abstulbsta: sužiūra vienas
į kitą: beprotnamis, sako kažkuris)

o ką aš daugiau galiu, aš,
66-ųjų metų laidos portatyvinis
radijo imtuvėlis.

Antrasis atėjimas

tai iš tiesų buvo jis – tikras ir neabejotinas,
be jokių atestavimų. Važiavo auksinėj karietoj,
kinkytoj ketvertu baltų žirgų, organizacinio
komiteto išprašytoj iš atsivertėlio

milijonieriaus. Tikras ir vienintelis, kiek sutrikusiai
besišypsantis pro karietos langą, žvelgiantis
į visus ir į nieką. Minia žygiavo iš paskos,
stovėjo abipus ant šaligatvių, laiptų baliustradų,

vaikėzai mojo iš medžių, tyčia krisdami
ant asfalto, vis dar negalėdami patikėti,
jog nebeskauda ir jau, matyt, niekada
neskaudės. Kareiviai saliutavo salvėmis

iš dabar jau nereikalingų ginklų, ministrai
rinkosi į paskutinį iškilmingą posėdį, juokas
ir džiūgavimai liejos gatve pirmyn, šūksniai
ir valiavimai, pagaliau, pagaliau, sveiki sulaukę,

ir tik įdėmiai įsižiūrėjus iš kai kurių
judesių, iš trumpų ir keistų susižvalgymų
galima buvo suvokti, ką jaučia minia:
stačiai alpsta iš baimės ir neapykantos.

Kaip nugalėti berserką

iš pradžių jį reikia visaip
siutinti, keikti ir tyčiotis,
kol pasirodys putos

tada įduoti į rankas skydą,
pažiūrėt, ar jau kandžioja
kraštą iš pasiutimo

jeigu jau, tai paduoti ir kardą,
tik atsargiai, ir akimoju
pradangint visus priešus

tai berserkas vis kandžios tą skydą,
pradžioj iš pasiutimo, paskui
susimąstęs

tada jau galima jį pasodinti
saulėkaitoj, duoti duonos plutelę,
tegu sau maumoja

bet nemanykit, kad dabar žinot,
kaip nugalėti berserką

kaip tik tokio berserko nugalėti
niekas negali
joks berserkas

Didžiulė stora moteris

iš pradžių įkėlė krepšius
paskui įsiropštė pati
beveik keturiomis

sudribo ant kėdės
nusišypsojo vairuotojui:
neįkeliu to savo kūno

didžiulė stora moteris

siela su nešuliais

Nuoširdžiai

jei būtumėm iš tiesų nuoširdūs,
tiek daug nekalbėtumėm apie nuoširdumą

apskritai kalbėtumėm mažiau
ar visai tylėtume

jei būtumėm iš tiesų nuoširdūs,
sakytumėm „nenuoširdžiai užjaučiu“

arba „nenuoširdžiausi linkėjimai“.
Nenuoširdžiai Jūsų –
-------------------------Grajauskas“

apskritai kalbėtume daug mažiau

lakoniškai

neklausinėtumėm: kaip gyveni, kaip sekasi
klaustumėm tiesiai, kaip sekasi mirti?

ir nuoširdžiai atsakytumėm: ačiū, gerai.